Smagu, jog užsukai pasižvalgyti po mano mamos raganiško gimtadienio akimirkas, tačiau pirmiausia, jei skaitai šį įrašą kompiuterio ekrane, norėčiau, jog įsijungtum vieną įrašą, kuris grojo šventės pradžioje:
AČIŪ
Taigi,
10 mėnesių svajonių ir savaitė streso.
Metai planavimo ir vienas vakaras džiaugsmo.
Nesibaigiančios idėjų paieškos ir 6 val. trukusi improvizacija.
Galėčiau sugalvoti dar ne vieną sakinį apibūdinti šiai šventei, tačiau žinau, kad visi be galo laukiate, kuomet pasidalinsiu akimirkomis iš šventės.
Kaip bebūtų, šiek tiek visgi pasiguosiu ir pablevyzgosiu, nes gražiomis akimirkomis visi mokame pasidžiaugti, tačiau iš jų dažniausiai nesuprantame, kiek darbo buvo įdėta, jog viskas taip atrodytų.
Norėčiau pradėti nuo pačios šventės idėjos.
Praėjus mamos 44-ajam gimtadieniui, kuris vyko 1975-ųjų tema, iškart po truputį pradėjome galvoti, ką norėtume nuveikti ateinančio gimtadienio metu (planavimas būtinas, kadangi gimtadienis vasarą, mama konditerė, tad svarbu, kad ir kokia bebus idėja, rezervuoti tam laiko).
Pirmiausia mamai kilo mintis, plaukti keltu į Stokholmą, aplankyti praėjusios kelionės metu nematytas vietas ir tiesiog gerai praleisti laiką šeimos rate. Pamažu jau dėliojomės mintis, ką būtų smagu dar pamatyti, kai visai netikėtai, juoko forma, galvoje užgimė idėja Raganų puotai. Iš pradžių galvojome gal tai palikti 50-ečiui, tačiau mamai, giliai širdyje save laikančiai ragana, buvo sunku paleisti šią jaudinančią šelionę dar penkiems metams. Taigi, buvo nutarta, jog ateinantis, 45-asis gimtadienis, bus raganų puota.
Žinoma, kelionės taip pat neatsisakėme, tačiau ji tapo mūsų prieš keletą metų naujai užgimusios Kalėdinės kelionės maršrutu.
Nusprendus, jog šventė vyks Raganų tema, prasidėjo begalinis Pinterest'o ir AliExpress naršymas. Po truputį dėliojosi mintys kaip mūsų kiemo kiekvieną kampą užpildys raganiški atributai. Planavau iškabinti lemputes, ant kurių būtų pritvirtinti šiknosparniai, iškarpyti iš juodo popieriaus, vakarienės stalą dengti juoda staltiese, takelį iki kiemo nudėlioti žvakėmis, žibintais, sukuriant mistišką nuotaiką, ir ant staliuko šalimais sukurti burtų kampelį. Galvojau įvairias idėjas žaidimams, įvairiems linksmiems užsiėmimams.
Kilus vienai ar kitai idėjai, ieškodavau, iš kur galėčiau įsigyti reikiamas priemones, dekoracijas, ar galbūt net pati pasigaminti. Taip viena po kitos siuntos, kartais net pilnai neišpakuojamos, gulė tai vienoje, tai kitoje spintelėje ar stalčiuje.
Atėjus Naujiesiems metais, pamažu pradėjome galvoti, kaip galėtų atrodyti kvietimai. Planavome, jog šventė bus tikrai RAGANIŠKA, supratome, kad kvietimu tai turime perteikti ir svečiams, o kvietimus išdalinti kuo anksčiau, nes likus pusei metų iki helovino ne daug kur Lietuvoje galima rasti tinkamos atributikos.
Kadangi buvo reikalinga vos 10 kvietimų, galėjome sau leisti paišlaidauti, tuo labiau, kai viską gaminomės pačios. Kvietimas buvo pateikiamas juodoje dėžutėje, aprištoje džiuto siūlu ir užklijuotoje raganišku spaudu.
Dėžutės vidus buvo padengtas rusvomis popieriaus drožlėmis, o pačioje dėžutėje tilpo trys teminiai sausainiai - nuodų buteliukas, katinas ir katilas su viralu, bei trys mėgintuvėliai/buteliukai su raganiškais ingredientais - gyvačių nuodais (brendis), džiovintomis ir smulkintomis šikšnosparnių kepenėlėmis (šokoladiniai pabarstukai) bei džiovintomis miegapelių širdelėmis (braškiniai pabarstukai).
Patį kvietimą spausdinome ant rankų darbo sendinto popieriaus, papildomai apdeginome kraštelius. Kvietimas buvo susuktas į ritinėlį, aprištas džiuto siūlu ir užklijuotas juodu raganišku spaudu.
Kvietimo tekste stengemės perteikti raganišką nuotaiką, kviesdami ne į gimtadienį, o Raganų sąskrydį, paminėdami įvairią simboliką, taip netiesiogiai pasiūlydami idėjų aprangai ir aksesuarams.
Šiais laikais, ypač kviečiant į vestuves, labai populiaru paminėti, jog geriausia dovana, kuri telpa vokelyje. Mes bandėme būti kūrybiškesni ir pasinaudodami tuo, jog savo namus (numatytą šventės vietą) pavadinome Raganų viešbučiu, kvietime minėjome, jog sąskrydžio metu bus renkamos aukos viešbučio renovacijai.
Prašymą pranešti apie savo dalyvavimą šventėje, pateikėme formatu, kuris buvo lyg užslėptos idėjos vyrų kostiumams.
Mamai išdalijus kvietimus bei pamačius džiugus ir susidomėjusius pakviestųjų veidus, su dar didesniu entuziazmu ėmėme laukti šventės. Tačiau praėjus brolio gimtadieniui, kurį teko perkelti į svetainę iš kiemo dėl itin lietingo oro, kilo širdyse šioks toks nerimas dėl oro prognozių. Likus savaitei iki šventės kelis kartus per dieną tikrinome po keletą orą prognozuojančių programų, kurios tą nerimą tik stiprino, nes viskas, kas kito, tai tik oro temperatūra, tačiau debesiukas su lašeliais, kaip buvo, taip ir liko iki pat ketvirtadienio (trys dienos iki šventės), kuomet supratome, kad šventės kieme tikrai galime nesitikėti. Mintys apie persikėlimą į svetainę ne tik liūdino, tačiau buvo ir beveik neįmanomos, taigi pradėjome sodybos paieškas.
Išnaršius ne vieną vestuvių planavimo, rajono turizmo ir dar kokios neaiškios kilmės internetinį puslapį, susiradome keletą kandidatų. Po devynių sodybų interjero/eksterjero peržiūros, keturių skambučių, poros dėdžių svaičiojimo apie koronos viruso baimę, atradome nerealią sodybą su didele terasa bei pačiais mieliausiais, šilčiausiais ir rūpestingiausiais savininkais. Patį didžiausią AČIŪ tariame sodybos „Intynė“ šeimininkams!
Kol mama derino šventės vietos perkėlimą, aš toliau užsikasusi su darbais plušau Vilniuje, nė neturėdama galimybės ir laiko persvarstyti dekoro pakeitimų, kadangi viskas, ką buvau mačiusi tai vos trys terasos nuotraukos.
Grįžusi iš darbo skubėjau rengti elektroninio pranešimo svečiams, kad keičiame šventės vietą. Panaudojau pirmą surastą geresnės kokybės pergamentinį popierių, kad kuo labiau primintų kvietimą ir sudėliojau tekstą, paaiškinantį aplinkybes.
Širdyje buvo daug nerimo, nes apie naująją šventės vietą nežinojau nieko, apart tai, jog daug medinių dekoro detalių (ne pats mėgstamiausias aspektas sodybų klausimu), o terasos plotas prilygsta maždaug 1,5 mūsų svetainei.
Kadangi šukuoseną ir minimalų makiažą ruošiausi pati, nusprendžiau, kad nuo 12 iki 18 val. kažką tikrai sukursiu, ypač, kai pirmas 3 val. turėsiu dar keletą papildomų rankų.
Atvykus į sodybą, teko priimti daug greitų sprendimų, kaip kabinsime lemputes, kur bus foto siena, saldus stalas, vyriškas kampelis, burtų vieta.
Pradėjome nuo lempučių kabinimo. Kadangi planavau lemputes kabinti kieme, metrų tikrai nepamažinau. 100 metrų lemučių iškabinome terasoje, tad šviesos viso vakaro metu tikrai netrūko.
Nuoširdžiai rekomenduoju lemputes nuomoti iš Vatas24. Didelį įspūdį paliko Tado nuoširdus rūpestis dėl mums tinkamo atsiėmimo ir atidavimo laiko, pakabinimo ir kitų pateikiamų rekomendacijų kiekis.
Neįgudusioms rankoms lempučių greitai pakabinti nepavyko, ypač kai dar reikėjo įsukti vieną kitą varžtą, tad mamos visą dieną karpyti šikšnosparniai nutūpė ant terasos įstiklinimo. Galbūt ir neskendome šikšnosparnių danguje, tačiau mamos darbas nenuėjo visai perniek.
Kol vyrukai užsiėmė lempučių kabinimu, mes su mama ruošėme foto sieną. Kaip pagrindą panaudojome seną gerą rėmą, kurį tėtis sukurpė prieš keletą metų vienoms vestuvėms, o jūs jau matėte brolio 18-ojo gimtadienio šventėje. Rėmą apipynėme beržo šakomis, kurios liko po to, kai dėdė kovo mėnesį savo kieme jį nupjovė, nes jau buvo beveik nugulęs ant namo stogo. Taigi, ačiū dėdei, kad tris mėnesius laikė tas šakas dėl mūsų ❤
Šakas negailėdamos apipynėme dirbtiniu voratinkliu bei pakabinome dirbtinių juodų žvakių, kad galėtų šviesti net stipriausiam lietui pliaupiant. Žvakes gaminau iš tualetinio popieriaus ritinėlio šerdies, baterijomis maitinamų dirbtinių žvakių ir karštų klijų. Paruošti 24 žvakėms prireikė geros valandžiukės žvakių nubėgimui paruošti karštais klijais, dar valandžiukės viskam nupurkšti juodai ir išdžiovinti saulėje bei keletos mėnesių prikaupti tualetinio popieriaus ritinėlių, nes tik sukaupusi nemažą kiekį, pastebėjau, kad tarp skirtingų firmų skiriasi skersmuo, tad ne visi ritinėliai tinka. 🤦♀️
Šalimais, netoli stovėjome aikštelės, paruošime ir šluotų parkavimo vietą, kuri buvo pažadėta kvietime. Taip pat, pakabinome ir ragus, kurie buvo skirti pakabinti apsiaustams. Kadangi pabaigus ruošti foto sienelę, dar buvo likę nemažai šakų, nusprendėme jas panaudoti terasos viduj padekoruoti. Šakas sustatėme ir pritvirtinome pagal vienintelę terasos sieną, kuri nebuvo įstiklinta. Be abejo, apraizgėme voratinkliu.
Vyrukams baigus kabinti lemputes, skubėjome dekoruoti šventinio stalo. Namuose buvo planuota puota prie kvadrato formos stalo, tad itin paiiiilgas pokytis privertė šiek tiek pergalvoti dekoracijų išdėstymą bei kvadratinės juodos staltiesės panaudojimą, tačiau, mano nuomone, galutinis vaizdas buvo nerealus ir daug daugiau nei pati iš savęs tikėjausi.
Ant juodos staltiesės raizgėmė baltus voratinklius, panaudojame likusias beržo šakeles. Puikiai pasitarnavimo ir iš Padėkos vakarienės likusios nudegusios juodos žvakės, nes juk pas raganą neprivalo viskas būtų idealu. Raganiškam efektui sustiprinti įtraukėme ne vieną dirbtinę varną, kurią įsigijome iš Aliexpress bei gyvūnų kaukoles, kurias mums maloniai paskolino ORSO namai. Stalo dekorą pagyvinome raudonų uogų šakomis, kurios buvo likusios iš Kalėdinio stalo dekoro, bei papildėme auksinėmis žvakidėmis su lazdelės tipo juodomis žvakėmis (HM Home).
Stalo serviruotei pasirinkome naudoti juodus indus. Kadangi spalva tikrai neįprasta, nusprendėme, jog investuoti į keramikinius ar molinius indus tiesiog neapsimoka, nes daug kur nepanaudosime, o pasidomėjus nuomos kainomis, liko tik pamirksėti išsiplėtusiomis akimis, žiūrint į kompiuterio ekraną, todėl teko ieškoti geros kokybės plastiko lėkščių ir taurių. Vieną sėkmingą naktį pavyko aptikti neblogą variantą Jungtinės Karalystės švenčių dekoravimo reikmenų puslapyje. Nieko nelaukdama rašiau tetai, prašydama pagalbos, kadangi, kaip ir daugelis tenainių internetinių prekybviečių, siuntimo į Lietuvą neteikia.
Pradėjus planuoti šventę, galvojau apie juodas servetėles, tačiau, kai brolio gimtadieniui pasisiuvome švesias linines, pagalvojau, jog bus ne tik geresnis vaizdas nei popierinės servetėlės, tačiau ir suteiks šiokio tokio kontrasto.
Idėja vardo kortelėms gimė visai netikėtai, kai Aliexpress, supratęs, kad šiuo metu mane domina viskas, kas bent kiek susiję su raganomis, pasiūlė mini šluoteles. Per daug negalvodama apie galutinę idėją, šluoteles užsakiau ir laukiau atvykstant į mano pašto dėžutę.
Tiesa, paskutinę akimirką (t.y. penktadienį) sugalvojome, kad šventės metu būtų smagu visiems turėti įdomius vardus ir pavardes, galbūt susijusius su profesija ar kokia tam žmogui ypač būdinga savybe, tad per valandėlę su daug juoko sugalvotus vardus panaudojome ir vardo kortelėse.
Pabaigus ruošti šventinį stalą persikėlėme į saldųjį kampelį, kuriam panaudojame vieną iš terasoje buvusių stalų. Norėjosi sukurti šiokią tokią raganišką sumaištį, tada derinau keletą skirtingų stilistikų, o mama paruošė įvairių desertų su voriukiais, voratinkliais ir panašiais elementais. Taip pat naudojome nemažai skanėstų iš Riešutai Jums, kuriuos dėl bendro smagumo pavadinome įvairių gyvūnėlių smegenėlėmis, inkstų akmenimis ir kitais linksmais pavadinimais. Tad, jei kada organizuosit panašią šventę, drąsiai užsukit ten, tikrai nenusivilsit pasirinkimu!
Priruošus saldėsių damoms (kuriuos skaniai ir su susidomėjimu šventės metu ragavo ir vyrai), atėjo metas vyrų kampeliui, kuriam terasoje vietos nebuvo numatyta, tad teko eiti ieškoti nedidelio staliuko į sodybos vidų. Apžiūrėjusi ir įvertinus visus viduje buvusius stalus, be abejo, išsirinkau iš toliausiai nuo terasos esančio kampo (atsiprašau vyrukai :) ).
Staliuko idėja buvo panaši - šiek tiek voratinkliais apraizgyto sąmyšio. Tik šįkart pateikiami užkandukai jau nebuvo tokie saldūs, kai kurie net aštroki, pavyzdžiui, lavoje virtos varnų kepenėlės.
Na, ir žinoma, paskutinis, turbūt pats svarbiausias - burtų kampelis. Norėjosi sukurtą, kažką įdomaus ir neįprasto, tad iš nereikalingų dėžių sukontravau židinį, kuriam plytas kartu su mama nupiešėme su guašu. Kadangi dėžių sienso buvo plonos, negalėjome naudoti sunkaus paviršiaus, todėl pasiskolinome plokštę, kurią tėtis naudoja namui šiltinti. Be abejo, mintis nudažyti plokštę juodai, tėtį ne itin gundė, tad teko apdengti juoda medžiaga. Galbūt nepavyko ideliai, tačiau pati mintis, manau, buvo perteikta.
Židinyje kabėjo katiliukas, kuri, mūsų laimei, jau buvo su liepsnomis, tad ugnies uždegti nereikėjo, beliko tik po juo padėti kelias sodyboje rastas malkas.
Ant paties židinio pamažu susidėliojo burtų knyga, įvairūs ekstraktai, užpilai, undinėlių ašaros, liofilizuotos kepenėlės ir t.t. Dekorui gyvumo suteikė gyvos gėlės, kurias buvo nuskynusi dieną prieš šventę laukuose, tad jau buvo kiek raganiškai pavytusios.
Užbaigus burtų kampelį, šventės dekoras kaip ir buvo baigtas. Liko viską įamžinti ir laukti atvykstant sąskrydžio dalyvių.
P.S. Raganų asociacijos pirmininkės Julijonos Kepyklienės įvaizdžiu rūpinosi siuvėja Aušra ir makiažo meistrė Rugilė (salonas „Antilopė“, Mažeikiai).
Visus atvykusius svečius pasitiko Raganų asociacijos dešiniosios rankos kairioji koja Aneniekė Parazitūnė (Agnė, kuri save vaikystėje vadino Anukute, o kiti, pagrinde tėtis, praminė Anenieke, šiuo metu dirba laboratorijoje ir atlieka parazitų tyrimus). Atvykusiems buvo pranešta, kad Raganų asociacijos pirmininkė vėluoja į sąskrydį, tad laukdami jos, turime susiskaičuoti ir pasižymėti, ar tikrai atvyko visi, kas gavo pakvietimus, ar nėra pašalinių asmenų, kad sąskrydžio metu nebūtų atskleistos raganiškos paslaptys. Pažymėjus, jog atvyko Ramutis Klaviša, Vidūnas Cementauskas, Ramijona Plaukvelė, Dobila Vadovytė, Fizūnas Andriekus, Taurius Kaminas ir kiti kviestiniai svečiai, niekaip nesulaukdami asociacijos pirmininkės Julijonos Kepyklienės, bandėme ją prisišaukti. Kur buvus, kur nebuvus, iš miško glūdumos basomis kojomis, parlėkė ir pirmininkė.
Po gausybės pačių įdomiausių sveikinimų, atėjo laikas bendrai sąskrydžio dalyvių nuotraukai prie kunkuliuojančio katilo!
Visiems įsiamžinus, sėdome prie stalo, kur asociacijos pirmininkė vaišino reto skanumo sriuba, tad daugelis ne kartą prašė pakartoti. Už sriubą dėkojame šventėse šeimininkaujančiai kaimynei Rimai.
Visiems pasistiprinus, pirmininkė Julijona Kepyklienė visus nustebino šaržais, paruoštais pagal kiekvieno mėgstamą veiklą ar profesiją. Tačiau nebuvo viskas taip paprasta! Rodydama šaržus ji uždengė viską, apart nupiešto žmogučio galvą, tad kiekvienas turėjo save atpažinti ir tik tuomet gavo dovaną.
Pasidžiaugę smagiais savo atvaizdais, ėjome bandyti pirmojo žaidimo, kurio metu visi testavo savo rankos taiklumą, pučiant vėjui - žiedo metimas ant skrybėlių. Žaidimui nebuvo sunku pasiruošti, skrybeles buvau jau rudeniop pasigaminusi iš popierinių gimtadienio kepurių, kurias karštais klijais klijavau prie popierinės lėkštės ir nupurškiau juodais dažais ir padengiau blizgiu sluoksniu.
Grafinės atminties sugebėjimus išbandėme taiklumo žaidime, kai užmerktomis akimis, apsukus tris ratus apie savo ašį, bandėme užklijuoti karpą, iškirptą iš popieriaus, į tinkamą vietą raganos nosyje. Gaila, tačiau visiems buvo tiek smagumo, kad neužfiksavo nė vieno kadro, tačiau, paieškoje internet, rastumėte daugiau nei vieną geros kokybės raganos atvaizdą, kurį atsispausdinę ir kur nors pritvirtinę, galėtumėte patys sužaisti tokį žaidimuką.
Raganiškus pojučius bandėme ir skonio bei uoslės receptorių testo metu, kai kiekvienas turėjo paragauti tris skirtingas tyreles (žiedinių kopūstų, brokolių ir obuolių su moliūgais), tris skirtingas arbatas (mėtų, raudonėlių ir kanapių sėklų) bei pauostyti dėžutėje esančią paslaptį (anyžių). Daugiausiai atspėję gavo raganų asociacijos paskirtus diplomus.
Kai jau visi buvo paragavę daug įvairių raganiškų įdomybių, paskaitę, kokių ingrediento pateikta burtų kampelyje, atėjo laikas pasidalinti ir pačių patirtimi. Taigi, burtų kelių pasisiskirstę į grupeles po keturis, dalijomės sukaupta patirtimi ir kūrėme burtus. Vieni bandė prisiprašyti meilės, kiti atsikratyti karpų, dar kiti - suprasti visas įmanomas kalbas.
Linksmoji burtų kūrimo kortelės dalis buvo ta, jog jau turėjome pateiktus kiekius, tiesiog reikėjo sugalvoti, kokie tai ingredientai bei matavimo vienetai.
Pamažu atėjo ir laikas tortui. Žinoma, pačiam skaniausiam ir raganiškiausiam!
Tokios didelės burtų knygos niekas nebuvo dar nei matęs, nei sapnavęs.
Kai visų desertukų skrandukai buvo pripildyti saldaus džiaugsmo, o širdutės laimingos ir kupinos gėrio, atėjo laikas išrinkti geriausią sąskrydžio kostiumą. Taigi, vyko - BURTOVIZIJA. Aišku, balai buvo ne tokie, kaip gyvųjų Eurovizijoje, kurią jie nukopijavo nuo magiškojo pasaulio. Buvo galima skirti vieną iš penkių balų: 3, 7, 9, 12 arba 13 balų.
Žinoma, daugiausia balų surinko Raganų asociacijos pirmininkė, tačiau, negalėdamos atsidžiaugti sąskrydžio narių kūrybiškumu, pirmininkės ir jos dešiniosios rankos kairiosios kojos slaptu pasitarimu diplomą skyrėmė antrąjai vietai, kuri per daug neatsiliko taškų skaičiumi nuo pirmininkės ir buvo tikrai įsiveržusi į priekį nuo trečiosios vietos.
Vakarą užbaigėme sąskrydžio dalyvių paruošta staigmena - gintaro dulkėmis ir palinkėjimais. Linkėta daug gražių dalykų, tokių kaip sveikata, laimė, desertų ištroškusių klientų gausa, tačiau neapsieita ir be linkėjimų greičiau sulaukti anūkų. Tad, atėjus mano eilei sakyti linkėjimą, neliko nieko kito, kaip tik draugų su mažesniu entuziasmu anūkų klausimu.
Štai tokia buvo mūsų raganiška puota. Tikiuosi, kad skaitymas neprailgo ir privertė bent kartą nusišypsoti!
Su meile,
Noriu Tave pakviesti
Comments